B.I.O.

Press journals and online resources:

GEO Magazine article "Stories are full of summer" and "Community."

Magazine RUTAGE "People are interesting people".

Efoto.lt "White dragon on the white wall " and " Best of the month the authors".

Efoto.lt  "Housewife inspected every year".

Efoto.lt The best experiences Romualdas Vinča classic portraits.

Latitude55.lt "Reflections on Photography"

www.7md.lt Contemporary Portet truth. Analogue fotograifjos exhibition "My Yard '16"

Artnews.lt Kaunas photography gallery exhibition "My Yard '16'.

Kamane.lt "search your yard 16".

England today "R.Vinča will offer professional training and artistic photography".

 

2013m. The exhibition "Second to remove the war veterans' LT and BY.

2014m. Lecture series on contemporary "Different Photography" photography club "Hook"

2015. Prize winner in Contest "Retirement joys"

2016m. Lectures "Photography mythology"  Kaunas, Vilnius and Panevezhys photographers clubs.

2017m. Lecture "Photography mythology" Kėdainiai and Vilnius photographers clubs.

2017m. Article in Efoto.lt "The best experiences Romuald's classic portraits.

LT.

Spauda žurnaluose ir online resursuose:

Žurnalas GEO  straipsnis “Istorijų pilnos vasaros”  ir “Bendruomenė”.

Žurnalas  RUTAGE “Žmonėms įdomūs žmonės”

Efoto.lt  “ Baltas drakonas ant baltos sienos” ir “Geriausi mėnesio autoriai”

Efoto.lt "Namus šeiminikas apžiūrį kas met"

Efoto.lt Geriausių patirtys: Romualdo (dykumų vėjas) portretai.

Latitude55.lt “Pamąstymai apie fotografija“

www.7md.lt  Šiuolaikinio porteto tiesos.  Analoginės fotograifjos paroda  „Mano kiemas 16”

Artnews.lt Kauno fotografijos galerijoje paroda “Mano kiemas’ 16”.

Kamane.lt “Savo kiemo paieškos 1“

Anglija today „ R.Vinča siūlys mokytis profesionalios ir meninės fotografijos“

 

2013m. paroda “Antrojo Pasaulinio karo veteranai” LT ir BY.

2014m. Lekcijų ciklas apie šiuolaikinę „Kitokia fotografija“ fotoklube „Kablys“

2015m. Prizinė vieta foto konkurse „ Senatvės džiaugsmai“

2016m. Paskaitų ciklas “Fotograifijos mitologija” Kauno, Vilniaus ir Panėvežio fotoklubuose.

2017m. Paskaita „Fotografijos mitologija“ Kėdainių ir Vilniaus fotografų klubuose.

2017m. Geriausių patirtys: Romualdo (dykumų vėjas) portretai. Straipsnis.

  • RUTAGE.COM

    Verslo žurnalas orientuotas į rusiškai skaitančius ir norinčius pradėti ar jau turinčius savo verslą.

  • Geriausi dalinasi patirtimi. Romualdas (dykumų vėjas).

    Kuo šiuo metu užsiėmęs?
    Esu laisvai samdomas fotografas, kitais žodžiais tariant freelancer‘is.Dirbu sau ir pilnai gyvenu iš fotografijos. Daug kam atrodo taip neįmanoma, bet ne vienas aš toks. Anais ir šiais metais aktyviai užsiėmiau švietėjiška veikla. Skaičiau paskaitas apie fotografiją Kaune, Vilniuje, Panevėžyje ir net Kėdainiuose svečiavausi. Tikiuosi tai leido klausytojams įvairiapusiškiau pažvelgti į procesus vykstančius fotografijoje.

    Pradedantiems ar studijinės fotografijos mėgėjams kursų pasiūla gausi, bet pasirinkau kitą nišą, gal būt mažiau populiarią, bet kaip rodo praktiką tikrai paklausią, tai meninis portretas. Programą parsivežiau į Lietuvą iš Baltarusijos fotomenininkų. Ką užkabina meninis portretas, siūlau gilintis į antrą dalį „ Meninio portreto universalumas“. Dar gilesnis pasinėrimas portreto gilumas.
    Su kolegom kuriam menų mokyklėlę, kur bus mokoma ne tik fotografijos, bet ir kitų medijų.



    Kodėl vis dar juosta?

    Kaip dažnai sakau, juosta yra ta skiriamoji linija, kuri įveikiama ne visiems. Žinoma galima ginčytis, galima ir niveliuoti šią poziciją. Bet tiesos vis gi yra. Tikra fotografija istoriškai atsirado juodai balta. Skaitmeninė fotografija yra arčiau medijos sampratos nei fotografijos. Juosta moko mus mąstyti, bet gyvename greito vartojimo laikotarpyje. Su skaitmena juk mums patogiau. Žmogus tingi dėti pastangas. Tai automatiškai veda link vienodu ir tipiškų nuotraukų. Dar fotografą riboja kadro rėmelis. Kaip mums išlipti iš tų ribų? Tad daugelis ima remtis dinamikos ar jausmo teorijomis. Dažniausiai tame ir užstringa. Yra ir kitas kelias. Per asmeninės patirties ar istorinį-kultūrinį vektorių. Emocija tik pirminis ir paviršutinis stimulas pažvelgti į nuotrauką. Norint pilnai patirti atradimo malonumą reikia intelektualaus pagrindo nuotraukai. Tad nuotraukas galime išskirti į turinčias 'vau!' efektą ir tą fotografija kuri orientuota į jos žiūrovą - tyrėją.

    Skaitmeniniu fotoaparatu dažnai pasidarau eskizus, o procesą užbaigiu jau juosta. Tad dažnai tai pačiai scenai padarau ne daugiau dviejų kadrų. Išfotogafuoti 12 kadrų juostą užima vidutiniškai apie 4 valandas. Kiek kadrų galime padaryti su skaitmeniniu fotoaparatu per 4 valandas? Tarkim apie 240 kadrų. Tai reikštu, kad po kadrą į minutę. Ar labai daug galvojo fotografas turėdamas vieną minutę?





  • "Kai atrandi iš kur liejasi tyla"

    „Dešifruok“ kurią nors nuotrauką. Pavyzdžiui šią...

    Fotografija turi savybę parodyti nematoma. Dažniausiai visi stengiasi parodyti tai kas matoma (referentą). Bet tai jau praeitas amžius, nuobodu. Jei kalbėtume apie mano darytą nuotrauką, tai pirmiausiai perskaitykime pavadinimą „Kai atrandi iš kur liejasi tyla“. Nuotrauka su tam tikra užuominą. Skystis lyginamas su tyla. Juk tyla negali tiesioginę prasme lietis. Tad akivaizdžiai suprantame, jog tai asociacija. Iš dalies tame yra feminologinijos. Kitaip tariant asmeninės autoriaus fantazijos. Tame lengvai susekama asmeninė autoriaus meninė pozicija. Kas turi išlavinta fantaziją, tam viena nuotrauka gali lengvai virsti naujai atrastu pasauliu. Mane asmeniškai vis gi labiau domina klasikinis portretas, kur vienoje nuotraukoje siekiamas turinio gylis. Kaip dar gali lietis tyla? tam variantų gali būti begalė. Mano variantas vizualiai toks, gal kažkas pasiūlys kitokį? O techniškai nuotrauka nėra sudėtinga. Tamsus fonas, šoninė lango šviesa, stilizuotas modelis, ir liejant skystį reikėjo pataikyti į kibirą, kurio kadre nesimato. ;)


    Kuo įdomiau būti, fotografu ar jos žiūrovu?

    Nuotrauka atsispindi mūsų viduje. Kas geriau žino ir supranta tavo nuotraukos užkampius ir nuotaikas nei tu pats? Reikia džiaugtis, kad yra eFoto.lt bendruomenė ir tavo darbus pamato kolegos. Jie turi patirties ir geriau supranta ką tu atvaizdavai , nei tavo kaimynas autošaltkalvis. Fotografui įdomus procesas, žiūrovui rezultatas. Kaip B. Grois sakė, taisyklės nuolat kinta, tad mūsų laukia „amžina kova su vėjo malūnais“. Sėkmės kūryboje, kolegos. ;)

    Romualdą kalbino eFoto redaktorius

Efoto.lt

http://www.efoto.lt/fotografu_pristatymai/romualdas_vinca_baltas_drakonas_ant_baltos_sienos

Romualdas Vinča: Baltas drakonas ant baltos sienos
2014.11.08  Straipsniai:  Fotografų pristatymai 
 
Šiek tiek keičiame įdomių fotografų pristatymo formatą.
Dažniau kalbinsime savus, eFoto bendruomenės narius - juk norisi žvilgtelti ir už jų nuotraukų, gal įžengti į kūrėjų namus ar laboratoriją.
O uždavinėsime panašius klausimus. Bet į juos atsakymai tikrai bus labai skirtingi.
Šiandien Milda Kiaušaitė kalbina Romualdą Vinčą žinomą slapyvardžiu „Dykumų vėjas“.


Trumpas prisistatymas
Savo pirmąjį fotoaparatą „Vilija“ į rankas paėmiau būdamas paauglys. Juostas ryškinome ir nuotraukas darėme patys, bet rezultatai buvo mėgėjiški. Vėliau pasinėriau į sportą, susidomėjau kovų menais ir Rytų filosofija. Ilgainiui tapau instruktoriumi ir ligi šiol tebetreniruoju vaikus. Sykį vartydamas knygą aptikau įdomią škotų filosofo Davido Hume’o frazę „Grožis slypi  jį stebinčiojo akyse“.

Ilgai masčiau apie tai ir prieš kelis metus pajutau – pasiilgau nuotraukų. Aušo naujų technologijų era, tad įsigijau skaitmeninį fotoaparatą. Internete pamatęs fotomeistrų darbus supratau, kad vien gražaus paveikslėlio – maža, reikia mokytis subtilybių. Ėmiau gilinti savo žinias, daug skaityti, prisiminiau, ką buvau išmokęs universitete.
Keletą nuotraukų patalpinau interneto svetainėje efoto.lt., tuomet  gyvavusioje dar vos porą mėnesių. Sulaukiau palankių vertinimų. Vietiniame konkurse užėmiau prizinę vietą, tai suteikė man pasitikėjimo savo jėgomis. Vėliau Trakų Vokės kultūros namų surengtoje rankdarbių parodoje buvau apdovanotas už analogines fotografijas, surengiau keletą parodų Baltarusijos respublikoje, o nuotrauka „Vladislovas, kuris mėgsta groti smuiku“ www.fotokto.ru online tinklapyje užėmė prizinę vietą.
 
Koks Tavo ankstyviausias su fotografija susijęs prisiminimas?

Dar paaugliai būdami su draugais eidavome per kaimą ir fotografuodavome; tai kaimynas einantis į parduotuvę pasitaikydavęs, tai – draugai, žaidžiantys krepšinį. Kai juosta būdavo pilna,  vykdavome į Vilnių pirkti chemijos. Tais laikais netoli Centrinio pašto buvo fotografijai skirta krautuvėlė. Grįžę virtuvėje linksmai ryškindavome  juostas, o jas peržiūrint būdavo ir juoko, ir ašarų.

Dairaisi aplink, staiga kyla noras sukurti nuotrauką, spustelėti mygtuką... Kas vaizdinį padaro „savą“?

Tiek dailininkas, tiek fotografas mąsto vaizdiniais. Jei tai kelionė ar etnokultūrinė ekspedicija, vos įėjęs į namus mintyse „matau“, kur ir kaip fotografuosiu namo šeimininką, atrandu tam tinkamiausią vietą.
Jei dirbu savo studijoje, pasirinktai temai reikia laiko. Medituoju, mąstau ir apgalvoju detales. Po to laukiu tinkamos šviesos, pasistatau rolleiflex’ą, integruoju modelį ir op! – nuotrauka yra. Išryškinęs  juostą matau, kuris kadras „įvyko“, kuris – ne.
Žinoma, mąstyti vaizdiniais gerai, bet ilgainiui fotografas patenka į pinkles. Mato ir supranta tik klišes, įsikimba jų ir nieko naujo kaip autorius nebepasako. Išeitis? Keisti temą, imtis kažko naujo. Juk nuotykiai prasideda tik tada, kai įžengi į mišką.
O „savas“ kadras yra  pasirinktos technikos interpretacija plius autoriaus situacijos matymo kampas.



 

Kokios fotografijos, paveikslai puošia namus?

Kad kalbėtumei meno kalba, reikia gyventi jo apsuptyje. Norėčiau namuose turėti daugiau paveikslų, nei nuotraukų. Ir dabar užėję rasite tiek fotografijų, tiek paveikslų, ir net instaliacijų. Kokios fotografijos puošia sienas? Žinoma, tos, kurias labiausiai myliu.

Tavo idealios nuotraukos idėja...

    Nuotraukos idealumas labai priklauso nuo jos filosofijos. Vienam ideali fotografija – techniškai preciziška, kai fotošopu atsikratoma techninio ir estetinio broko. Dažniausiai ją puošia stori rėmeliai ir didelis autoriaus logotipas. Tokia nuotrauka iščiustyta ir atrodo patraukliai.
     Kitas variantas – vizualiai paprasti, bet maksimaliai informatyvūs atvaizdai. Man ideali nuotrauka ta, kur pirmenybė teikiama žmogui, kur jis – svarbiausias. Joje atsiveria fotografuojamo vidus. Neveltui sakoma, akys – sielos veidrodis. Ką mes turime įskaityti iš pirmo žvilgsnio ramiame veide? Štai kur tikrosios fotografijos paslapčių paslaptis.

 

Kokia tema fotografijoje įdomiausia dabar? Kodėl?

     Pradėjau domėtis intelektualine fotografija. Kartais ji nutolsta nuo pačios fotografijos, bet neretai  atveria naujus horizontus. Dažnai išgirsime sakant, kad viskas jau nufotografuota. Pasirodo, nieko panašaus. Pakanka pažvelgti kitu kampu ir atsiveria platus veiklos laukas. Tik rinkis, kas tau įdomu. Jei jums vienas plius vienas yra du, tuomet laikas sužinoti apie kitus standartus, kitokį matymą ir supratimą.
     Žinoma, kaip ir anksčiau, taip ir dabar mano žvilgsnis krypsta į žmogų. Žmogus – tai Dievo kūrinys, jo vaizdavimo būdų, temų – begalė. Rankos gali būti švelnios, lengvos, romantiškos, draugiškos, bjaurios, atstumiančios, raukšlėtos, traukiančios, plėšiančios ir t.t. Vien jos gali sukurti įspūdingą pasakojimą. O kur dar žmogaus veidas? Tai tikrai beribė erdvė fantazijai.

Kuris vienas darbas charakterizuoja Tave? Kaip?

Veikiau jau mane charakterizuoja slapyvardis. Efoto bendruomenei esu žinomas kaip „dykumų vėjas“. Įsivaizduokite vėją dykumoje... Jis nematomas, kaip muzika, kaip jausmas, kaip oras, bet jis vis tiek suvokiamas ir pašaukiamas vardu. Rytuose apie tai sako – baltas drakonas ant baltos sienos. Taip ir mano nuotraukos tai ne atvaizdai, kuriuos matote, o tai, kas pasilieka atmintyje užmerkus akis.

dykumų vėjas.  Sapnuos matau savo senelį..


Įsimintiniausia fotografuojant nutikusi istorija...

Išskirti vienos istorijos negaliu. Jos surinktos ir išspausdintos mano blog’e. Gerų, šiltų prisiminimų palieka tos istorijos ir nuotraukos, kuriose susibičiuliauji su žmogumi, jo namuose visada esi laukiamas svečias. Taip sykį keliaudamas per vieną Baltarusijos kaimą susipažinau su vyriškiu,  važiavusiu savadarbiu traktoriumi. Pasilabinome, įsikalbėjome apie traktoriaus konstrukciją ir joje įtaisytą lengvojo automobilio volkswagen variklį. Pavaišino arbata su medum, vėliau  juodu su šeimininke nufotografavau namuose ir nuotraukas palikau jų kompiuteryje. Atsidėkodami už tai įdėjo „namūdinės“ puslitrį ir medaus stiklainį. Suvartojau pagal paskirtį.

Kuo Tave žavi žmogaus fotografija? Kaip pavyksta užmegzti ryšį su fotografuojamuoju?

     Visata „kalba“ per žmogų, per jį gali išreikšti savo kūrybines mintis. Su tokia nuostata stengiuosi kurti savo nuotraukas. Daug nekalbėkime, siūlau pasižiūrėti šiaip minčiai atitariantį filmą apie menininkę Marina Abramović „Dailininko akivaizdoje“.
     Kad užmegztumei ryšį su fotografuojamuoju,  neturi būti fotografas, turi būti žmogus. Kitaip pastarasis užsivers ir gausi tik jo kūno atvaizdą. Kad to išvengtumei,  turi atsiverti ir pats. Kiek atiduosi, tiek gausi – nieko naujo. Prancūzų mąstytojas Roland’as Barthes’as apie tai daug rašo savo knygoje „Camera Lucida“.

 

Tavo įkvėpimo šaltiniai...
    Kūrybingą asmenybę įkvepia viskas, nesvarbu, ar tai jausmus sužadinusi muzika, ar kažką giliai palietęs  ant sienos kabantis dailės kūrinys, ar šokis, kuriame grakštus judesys susilieja su muzika ir tau pačiam staiga norisi šokti.
Kalbant apie dailę, mane įkvepia Iljos Repino realizmas, Auguste’o Renoiro jausmingumas ar Albrechto Durerio  filosofinis Šv. Jeronimo atvaizdas „Nebūk tuščias“. Kiekvienas dailininkas tau gali kažką pasiūlyti.
 Muzikos laukas – taip pat platus. Tai ir „Kitava“, „Troica“ su savo etnografinėmis dainomis, ir  klasikiniai kūriniai: nepakartojamas Piotro Čaikovskio  valsas, Joana Newsom (suaugusi mergina įstabiu vaikišku balsu. Tai muzikinis fenomenas ir stebuklas). Kaip bebūtų keista, roko ir metalo grupės, pavyzdžiui, The Scorpions sukūrė geriausias balades apie meilę. O internetinis radijas Jazzradio.com groja mano namuose nuo ryto iki vakaro. Per LRT transliuojama „Ryto allegro“ laidą privalėtų išgirsti kiekvienas kultūringas žmogus.
Grįžtant prie fotografijos, tai A. Veledzimovič paskaita, pas kurį  mokiausi portreto. Jaunas ir talentingas fotografas. Baigęs St. Peterburge fotožurnalistika, ir jau surengęs ne vieną parodą Vokietijoje ir Prancūzijoje. Jis ir išmokė mane žvelgti į fotografijos „sielą“ bei suprasti tiek šiuolaikinį meną, tiek viduramžių tapybą.  Jo kolegos iš Minsko A.Dubinin, M.Shumilin nepakartojami ir originalūs savo stiliumi. Būtinai vyksiu pas juos į seminarą pasisemti įkvėpimo ir žinių.
 
Siūlau pabaigti mintį:
Jei pasaulis taptų juodai baltas... imčiau dažus ir eičiau jį dažyti šiltomis spalvomis.
Panašiai kaip du vyrukai iš fantastinio filmo „Pleasantville“. Tai filmas apie tobulą pasaulį, bet be meilės jis tik juodai baltas.

Jei galėčiau pakeisti vieną dalyką apie fotografiją... tai norėčiau matyti daugiau nuotraukų, kuriose įkūnytas jausmas. Nes mentalinė konstrukcija  bėgant laikui suyra, o štai jausmas kūrinyje ir po daugelio metų lieka nepakitęs.

Mano svajonių paroda... ko gero, paroda „Centro galerijoje“, kurioje stovėdamas kažkada žavėjausi mūsų klasikų darbais. Tikiuosi, vieną dieną ir mano fotografijomis ten kažkas žavėsis.

http://www.latitude55.lt/pamastymai-apie-fotografija/

Fotoistorijų tinklapis LATITUDE 55.LT

PAMĄSTYMAI APIE FOTOGRAFIJĄ

2012, gruodžio 11

Autorius: Romualdas Vinča

Fotografuojant dažnai noriu kažką pasakyti, bet nežinau ką, dažnai noriu kažką parodyti, bet nežinau kaip, nes viskas jau, rodos, padaryta, pasakyta ir nufotografuota…

Pamėginsiu nupasakoti savo jausmus, apibūdsiu tai, kas vyksta, kai einu fotografuoti, kai fotografuoju ar kai žiūriu jau į savo darbo rezultatus – atspausdintą nuotrauką.  Tiesa, šis rezultatas, nepaisant įdėto triūso, tai dar ne finišo tiesioji, nes jis gali būti (o gal net ir būna) tiesiog neįdomus: nuotraukos panašėja į plagiatą ar ankstesnesnius darbo vaisius.

Kai paimu fotoaparatą į rankas ir išeinu fotografuoti, laikas man išnyksta. Pasineriu į kūrybinę atmosferą, į ieškojimą ir ėjimą link nežinomybės, tobulo kadro.  Prasideda įdomiausioji dalis – analizė ir tikrasis darbas. Pavyzdžiui. Prieš mane stovi žmogus, o aš jau galvoju, kaip jis atrodys nuotraukoje, mąstau, kaip pagyvinti būsimą nuotrauką, kaip ją padaryti individualia ir nepakartojama.  Suvokiu, kad mano atsitiktiniui modeliui reikia užduoti klausimą ir pagal situaciją orientuotis, koks šis klausimas turi būti. Tokiomis akimirkomis pasidomiu apie subjekto darbą, artimuosius ir mintys ima suktis kitur, nes privalau gaudyti momentą, kai jis atskleis save. Kai esi fotografas, turi suderinti kompoziciją, šviesą, suvesti ryškumą, mąstyti ir priimti sprendimą, kada tikrai yra tas metas, kai privalai nuspausti mygtuką. Svarbiausia, neskubėti!

Spalvoti namai, judantys troleibusai, vaikštantys žmonės, kažkur skubantis miestas. Atrodo, kad sėdžiu teatre ir stebiu spektaklį, kurio metu vis užduodu sau klausimus: kaip įsiterpti į gatvės ritmą, ką fotografuoti? Gal vis dėlto išdrįsti ir pamėginti į šį miestą pažvelgti per fotoaparato objektyvą? Ne, nereikia. Jei pakelsiu fotoaparatą, tuomet miestas sustos. Sutrikdysiu visą ritmą, tvarką ir darną. Tokiomis akimirkomis pasijaučiu kaip ateivis, kuris viską stebi, visus mato, bet pats yra nepastebimas. Štai kodėl fotografuoju nuo krūtinės, taip nenumanydamas, koks iš tiesų rezultatas bus popieriaus lape. Eilinį kartą atsiduriu nežinomybėje, todėl viską palieku Dievo valiai.

Ore tvyro įvairūs kvapai: kavinių, užkandinių, benzino, šlapios žolės… Visi šie kvapai susimaišo tarpusavyje ir pradedu jausti, kad nebegaliu įkvėpti pilna krūtine. Nebegaliu ir fotografuoti, todėl  nuo nuo šurmulio bėgu į kaimą. Čia viskas daug paprasčiau ir aiškiau, nes žmogus su fotoaparatu rankose ne ateivis, o laukiamas svečias. Nurimstu.

Kuomet laukuose matau dirbanti žmogų, galvoje ima gimti vaizdiniai. Kojos mane veda ten, kur privalau būti. Po kelių minučių jau fotografuoju ir jaučiuosi laimingas. Darau tai, kas sukuria naują pasaulį, jei tiksliau, mano pasaulį. Atsiveria naujos erdvės ir tik aš esu jos įkurėjas ir atradėjas.  Žavi paprasti dalykai: kaip kaimo gatvele eina močiutė, jos ėjimo manieros, kaip gražiai ši gatvelė jai vingiuoja už nugaros… Gimsta įvairiausi vaizdiniai, bet ne būsimas kadras, todėl suprantu, kad nuotraukos nebus ir nueinu toliau.

Daug laiko paveikslavau žmones ir maniau, kad tai daryti jau išmokau gerai, turėjau tvirtą nuomonę apie save, buvau įsitikinęs, kad esu geras fotografas iki tol, kol susitikau su vienu meninku, kuris žiūrėjo į mano darbus (jau ne pirmą sykį), ilgai tylėjo ir galiausiai prabilo:
–Žinai, tavo nuotraukos per metus nepasikeitė. Tu fotografuoji taip pat. Pamėgink fotografuoti įdomiai. Tuomet ilgam susimąsčiau ir vėl ėmiausi fotografuoti žmogų. Pasinėriau į kūrybą ir nauji rezultatai mane džiugina. Taip pajaučiau fotografijos jėgą ir vėl pamačiau naujus jos horizontus.

Po įvairiausių išgyvenimų žmogus ima kitaip žiūrėti į poeziją ir muziką. Šioje sąsajoje randu daug bendro ir pajuntu vidinę laisvę. Kažkodėl viskas tampa įdomu. Taip gyvenimas įgauna prasmę, jis tampa lyg šokis, kur kiekvienas žengtas žingsnis atneša laimės pojūtį. Visa tai tampa ne privalomu ėjimu, o svanorišku ėjimu link nežinomybės. Paaiškėja, kad ta nežinomybė – tai juostinė fotografija, kurioje gimsta gilesnė prasmė: ateini, pažiūri ir supranti,  jog neverta spausti mygtuko ir eini ieškoti toliau… Fotografui nedera kurti nesąmonių, todėl ir nenoriu būti tiesiog  dauginimo mašina.

Dažnai širdyje noriu ryškių ir veiksmo pilnų kadrų, o Yashica traukia kitur – prie ramybės, prie gilios ir išmąstytos nuotraukos, prie nuotraukos, į kurią nori pažiūrėti vėl ir vėl, nes ji persmelkta gerumu ir paprastumu, nes iš jos sklindanti ramybė pritraukia dėmesį ir nejučiomis verčia keistis. Tokia nuotrauka ne visuomet iki galo suprantama, bet galima ją pažinti ir atrasti naujų gairių. Žvelgdamas į tokią nuotrauką suprantu, kas toje nuotraukoje nepaprasta, o kas kasdieniška, suprantu, kaip tai ima derėti tarpusavyje ir suvokiu, kad tai, kas anksčiau nuo manęs buvo paslėpta, dabar atveria kitą pusę.  Galbūt todėl įdomiausia fotografijoje dalis – jos potekstė.

Fotografija yra itin sudėtingas procesas, nes ji yra šviesos ir šešėlio tylėjimas popieriaus lape. Tai realybės virsmas į nerealųjį pasaulį, tai kažkokia beprotybės manija, kuomet vėl ir vėl nori fotografuoti, vėl ir vėl atversti savo albumą. Nuotrauka yra laisvė, netikėti susitikimai, dar neišgirstos istorijos… Aš žinau, kad tik manyje yra raktas, galintis atverti duris bei galimybes padaryti kitokią nuotrauką, išskirtinį kadrą, todėl drąsiai tariu sau – pirmyn!